Skęstu tarp žmonių. Trūksta to, ko iki šiol negalėjau pakęsti. Man savęs per maža.

Skundies langais ir durim,
kad menkai bematai:
žiūrim, sakai ir žiūrim,
o pasirodo retai.

Maža, sena ir taiki,
lyg iš paveikslų spalvotų:
nežinai, kur save laikyt,
kad atėjęs kas nepavogtų.
J.Marcinkevičius

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.
J.Marcinkevičius

Tenai visa ta begalybė.
Ir niekas jos geriau nemato
už tavo sielą. Ji pravirksta,
bet jau pro ašaras įžiūri
gyvenimą, kurs jai atrodo
ne toks gilus. Ir ji užgieda.

Balsas nuostabus kaip vakaras artėjantis,
Kaip tyliai paslepta šypsena.
Nuostabus, kaip gegužio dangus.
Toks raiškus, kad net skauda akis.
Ir giesmė juo giedota
Kyla staigiai aukštyn,
Skrenda greitai, kad net širdį kutena.
Ta giesmė apie grožį,
Apie tylumą senelių kapuos,
Apie skrendantį giriose paukštį,
Apie gėlę mano plaukuos.

Autorius nežinomas